Mokyklos istorija

Šimonys – atokus Kupiškio rajono miestelis, prigludęs prie legendomis apipintos šimtametės girios. Bėgantis laikas negailėjo Šimonių krašto žmonėms išbandymų, bet kiekvienas čia visada viltingai žvelgė į ateitį, tikėdamas jaunąja karta, galvodamas apie jaunuomenės gražius sumanymus ir gerus darbus. Gal todėl mokyklos vaidmuo visais laikais turėjo didelę įtaką miestelio įvaizdžio formavimui, jo paprastų žmonių gyvenimui.

Mokyklos kūrimosi kelias buvo ilgas ir sudėtingas. Yra manoma, kad Šimonyse XIX a. pradžioje galėjo veikti lietuviška parapijinė liaudies mokyklėlė, o nuo 1870 metų - valdžios įkurta pradinė mokykla, kuri 1876 m. sudegė. Tačiau tikrų duomenų apie tai nėra.

1880 m. Šimonyse buvo įkurta valdiška (rusiška) vienklasė pradžios mokykla. Valsčiaus mokyklą lankė tik mažuma šimoniečių vaikų. Dauguma šeimų, ignoruodami rusifikaciją, vaikus mokė šeimose, būrėsi į nelegalias lietuviškas daraktorines mokyklėles, kurios plito ir gyvavo kaimuose beveik iki privalomojo pradinio mokymo įvedimo. Tie tėvai, kurie įžvelgė rusų kalbos išmanymo pranašumus (galimybė įsidarbinti valdiškoje tarnyboje, privalumai kariuomenėje ir kt.) palaikė vaikų mokymosi idėją rusų kalba. Už mokslą valdžia reikalavo iš tėvų finansinės paramos, tėvai stengėsi kuo galėdami paremti mokytojus. Mokykloje buvo mokoma rusų kalba skaitymo, rašymo, aritmetikos, maldų iš rusiškų vadovėlių – elementoriaus, skaitymo knygos ir uždavinyno, kuriuos mokiniams įteikdavo mokytojas. Vaikus mokė, nors ir nemokėdamas lietuvių kalbos,  rusas mokytojas Zozulia (vėliau jis tapo Kauno gubernatoriaus kanceliarijos viršininku). Jis pasinaudojo valdžios skiriamomis persikėlimo lengvatomis, gavo atlyginimą. Mokytojas Zozulia buvo neblogas žmogus, nors ir griežtas. Jis kaip įmanydamas stengėsi vykdyti to laiko mokyklos politiką: įpiršti vaikams rusų raidėmis (,,graždanka“) spausdintas lietuviškas maldaknyges ,,Aukso altorius“, ,,Išguldymai šventų evangelijų ant visų švenčių“ ir kitas, dykai jas dalindamas vaikams, kad parneštų namo. Tačiau tų, prievarta peršamų, knygų platinimo rezultatai būdavo labai menki ir, nors tų knygų buvo patraukli ir blizganti išvaizda, ryškus šriftas ir geras popierius, jos dažniausiai ,,eidavo“ į krosnį. Nuo 1883 m. Šimonyse pradėjo mokytojauti Osipovičius. Mokytojo darbas buvo nelengvas, nes jis dirbo vienas su trimis skyriais po 15-20 mokinių, kurie, be to, nemokėjo rusų kalbos, mokytojas skyrių mokinius mokė iš eilės. Manoma, kad dalis vaikų stojo į mokyklą jau pramokyti lietuviškai skaityti namuose ar slaptose mokyklėlėse. Mokslas pagal vaikų galimybes galėjo trukti 2 – 3 žiemas. Mokyklos pastatas, su neįstiklinta veranda, nebuvo panašus į kaimo gryčias, dar buvusias tuomet be grindų, ir buvo statytas mokyklos reikalui. Viename namo gale buvo mokytojo dviejų kambarių butas su virtuve, kitame – mokyklos klasė su keturiais dideliais langais, stovėjo apie dešimt keturviečių suolų. Kertėje kabėjo rusiška ikona su degančia lempa, prieš kurią kas rytą buvo skaitoma rusiška malda. Maldos metu visi mokiniai turėjo stovėti. Vėliau buvo prikaltas sienoje ir katalikiškas kryžius. Tikybos dėstyti ateidavo kartą per savaitę, ar dar rečiau, kunigas, kuris mokino katekizmo tik formaliai, daugiausiai laiką praleisdamas pasikalbėjimams, nes ir tikybos pamokos turėjo vykti rusų kalba ir iš rusiško vadovėlio. Mokinama buvo dar ir dainuoti choru rusų liaudies dainų, taip pat rusų caro himną. Vėliau įvesta nauja tvarka – tikybai skirtos nebe trys, bet penkios valandos per savaitę. Mokinių skaičiai, pagal ano meto statistiką, atrodo didesni negu jie buvo iš tikrųjų, be to, mokinių skaičius buvo labai nepastovus: 1881 m. Šimonyse mokinosi 69 mokiniai, 1883 m. – 44 mokiniai. Drausmės priemonės buvo įprastos to meto mokyklai: pabarimas, statymas į kerčią veidu į sieną, klupdymas ant kelių paprastai, klupdymas ant žirnių ar graužų, liniuotės kirčiai per delną, ausies sukimas ir kita. Peliksas Bugailiškis (1883-1965;  nusipelnęs kraštotyrininkas, teisininkas, spaudos darbuotojas, Šiaulių Aušros muziejaus vienas steigėjų) savo memuaruose ,,Gyvenimo vieškeliais“ rašė: ,,kartą mokykloje sunkiai nusižengiau, nesąmoningai savo vadovėlyje išbadęs caro atvaizdo akis. Mokytojas, žinoma, įtūžo, o ir aš pats buvau gerokai išsigandęs dėl savo neapgalvoto ,,žygio“, tačiau viskas baigėsi gerai – užteko liniuotės 12 kirčių per delną. [...] Baigiamųjų egzaminų laikyti apylinkės pradžios mokyklų mokiniams tekdavo važiuoti į Anykščius. [...] Prieš visą egzaminatorių komisiją – uniformuotus mokytojus, rusų šventiką - buvo vykdomi egzaminai. Bet savo mokytojo padrąsinti, atsimindami sutartinius ženklus (pav., ūso pasukimas diktanto metu – kablelis, sagos čiupinėjimas – taškas ir kt.) – laimingai išlaikėme“. Maždaug iki 1895 m. iš Šimonių valsčiaus ,,per pradžios mokyklą prasimušė ir išėjo į žmones“ nemažai šviesių, nusipelniusių Lietuvai žmonių. Be įžymaus kraštotyrininko, visuomenininko Pelikso Bugailiškio, Šimonių mokyklą baigė Valentas (vienas pirmųjų lietuvių vaistininkų), Buzas (mažažemis juodžiūnietis, Peterburge padaręs karjerą, nuomodamas teatrų ,,garderobus“), Jonas Vizbaras (Liepojos kapelionas, vėliau – Kurtuvėnų klebonas, kilęs iš Zūbiškių), Sabaliauskas (visuomeninkas, lietuvybės gynėjas Vilniaus krašte, kilęs iš Kurapkiškių), Jurgis Šlapelis (gydytojas, knygų leidėjas iš Galsiškių), Feliksas Vizbaras (inžinierius architektas) ir jo brolis Antanas Vizbaras iš Zūbiškių (Palangos grafo Tiškevičiaus dvarų administratorius, vėliau Palangos burmistras), Kazys Šilinis (provizorius, vėliau teisininkas, Finansų ministerijos mokesčių departamento vyr. referentas iš Zūbiškių), Ignas Šlapelis (menininkas iš Bugailiškių), Viktoras Kavoliūnas (garsus mokytojas, kooperacijos visuomeninkas), Jonas Murka  (1889-1945; pedagogas, nepriklausomos Lietuvos pedagogikos kūrėjas, pradžios mokyklos vadovėlių autorius, pedagoginės spaudos bendradarbis, poliglotas), Feliksas Grinas (girininkas iš Šapalų, Lietuvos kariuomenės artileristas), Antanas Trečiokas (Gruzdžių provizorius iš Jurgeliškių) ir daugelis kitų.

Gimtąja lietuvių kalba Šimonių mokykloje mokoma nuo 1905 (kitais šaltiniais – nuo 1906). Pirmasis lietuvis mokytojas Julijonas (Julius) Greimas (1882–1942). J. Greimas buvo suvalkietis, baigęs Veiverių mokytojų seminariją. 1902-11 – 1906-02 mokytojavo Sobkovo (Lenkija). Šimonyse J. Greimas mokytojavo nuo 1906-02 iki 1911-10.  Vėliau mokytojavo Juodpėnų, Kunigiškių liaudies mokyklose. Priartėjus frontui, buvo evakuotas į Rusiją ir mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje Tuloje. 1918 m. grįžęs su šeima iš Rusijos vėl mokytojavo Kunigiškių pradžios mokykloje, 1920-1927 mokytojavo Kupiškyje. Šiauliuose dirbo mokyklų inspektoriumi ir mokytoju. Nuo 1931 - Marijampolės apskrities mokyklų inspektorius, vėliau - Prienų burmistras, apdovanotas Gedimino ordinu, Šaulių žvaigždės, Trijų liepsnų ordinais. 1941 m. ištremtas į Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte, ten ir mirė. Žmona taip pat buvo ištremta iki 1954 m. Kartu su žmona augino tris vaikus (įžymaus pasaulyje kalbotyrininko, semiotikos mokslo kūrėjo Algirdo Juliaus Greimo (1917-1992), 1911 Šimonyse gimusios dukters Gražinos ir 1925 m. gimusio sūnaus Romualdo tėvas Buvo taktiškas, darbštus, ramus, mylimas vaikų ir kartu labai griežtas. Mokytojo pasirinkimas ir jo darbo sąlygos nebuvo lengvos. ,,Lietuvos ūkininkas“ 1906-05-25 nr.23 rašė: ,,Kol mokytojas buvo rusas, valstiečiai algos jam mokėdavo po 25 rub. mėnesiui (kiek anksčiau dar daugiau), dabar gi mokytojui lietuviui moka tik 15 rub. mėnesiui. Mokytojas [...] atvažiavo iš tolimo krašto, iš Lenkų žemės, kur jam mokėdavo daug daugiau algos“. Taip mokytojo J. Greimo ir šimoniečių didelių pastangų dėka Šimonių mokykloje įsitvirtino lietuviško žodžio pamokos.

Nepriklausomos Lietuvos metais ypač didelis dėmesys buvo skiriamas pradinei mokyklai. Ji tapo ir Šimonių kultūriniu centru. Vaikų skaičius mokykloje augo, todėl 1910 m. valstiečių iniciatyva ir lėšomis (už 6-7 tūkstančius rublių) pastatyta nauja dviklasė pradinė lietuviška mokykla - namas didelis, trijų kambarių. Senasai mokyklos namas paliktas mokytojų butui. Tuometinėje periodikoje šis faktas buvo pateikiamas kaip gražus pavyzdys, įrodantis tautiečių sąmonėjimą, gebėjimą atlikti kilnius darbus. ,,Šaltinis“, Seinai, 14 (1) birželio d. 1910 m. nr.23 rašė: ,,Šimonįs (Ukmerg. apskr.) Pernai mūsų valsčius per sueigą nutarė surinkti 5 tūkstan. rub. Ir pastatyti tokią mokyklą, kaip Kupiškyje. Šią vasarą, regis, jau bus pradėta statyti. Dieve duok!   Kūkutis L.“ ,,Šaltinis“, Seinai, lapkričio 1 (spalių 19) d. 1910 m. nr.43 rašė: ,,Šimonįs (Ukmergės ap.) Atidengta nauja dviklasė mokykla. Tai linksma žinia“. ,,Šaltinis“, Seinai, sausio 2 (gruodžio 20) d. 1911/1912 m. nr.52 rašė:  ,,Šimonįs (Ūkmergės ap.) Šimonių dviklesėje liaudies mokykloje mokslas prasidėjo tik šį rudenį. Mokytojai dabar trįs – vienas lietuvis, o du rusu. Valsčiaus raštininkas taipgi rusas, bet šiek-tiek moka lietuviškai. Motiejus Repšys“. Nežiūrint pastangų kurti mokyklą, švietimo plėtotė nuolat patirdavo kliūčių.  Šimonių 1911 m. valsčiaus sueiga atsisakė skirti lėšų antrajam mokytojui, dėsčiusiam lietuvių kalbą, nors to paties valsčiaus sueiga 1905 m. buvo priėmusi rezoliuciją su plačiais politiniais savivaldos ir lietuviškos mokyklos reikalavimais. 1915 metais mokykla vėl sudegė. Po to buvo pastatyta nauja, kuri po restauracijos ir dabar tebestovi. Viename gale buvo klasė, o kitame – mokytojo butas. Mokykla visą laiką buvo vadinama mažąja, kadangi atkūrus Lietuvos respublikos nepriklausomybę, prezidentaujant A. Smetonai, buvo pastatyta didelė 4 klasių medinė mokykla, vadinama didžiąja. Čia irgi buvo butas mokytojui.

Dviklasėje mokykloje aukštesni ir naudingesni mokslai galėjo trukti 4 – 5 m. Be vienklasės mokyklos kurso dar buvo mokyta kitų dalykų (gal geografijos, istorijos, gamtos pažinimo ir kitų dalykų). 1919-1920 m. naujai pastatytoje senosios vietoje Šimonių mokykloje mokinosi jau 116 vaikų. Mokytojavo Viktoras Kavoliūnas. Jis – Kairių kaimo bežemio valstiečio sūnus, su dideliu vargu ir užsispyrimu baigė Šimonių pradinę, išvyko į Rusiją, Kaukaze baigė pedagogikos kursus, grįžęs į Lietuvą, mokytojavo Šimonyse ir kitose vietose. Vėliau įsikūrė Kuosėnų kaime, buvo aktyvus kooperatininkas, novatoriškas ūkininkas, didelis autoritetas kaimo žmonėms). 1919-1920 m. mokytojas V. Kavoliūnas  vadovavo mokinių kooperatyvėliui pigioms mokslo reikmėms.1929 m. vienu komplektu sumažinta pradžios mokykla (Kinderiuose vasario mėn. atidarytas antras komplektas, mokytojauti atkelta iš Šimonių Ona Dundulytė). Akademikas Alfonsas Merkys sakė: ,,Keturi skyriai buvo didelis mokslas, nes išmokydavo ne tik skaityti, rašyti ir skaičiuoti, bet duodavo ir gyvenimo pagrindus“.

1933 mokykloje mokytasi trimis pamainomis. Keturmetė mokykla peraugo į šešiametę.1933-38 m. m. steigiasi 6 skyrių II laipsnio pradžios mokykla (4+2: vedėjas Jonas Klemerauskas), sutraukianti mokinius, baigusius apylinkės keturių skyrių pradines mokyklas (jų buvo bene 11). Šimoniečiai su pagarba prisimena šio laikotarpio mokytojus – aktyvius viso miestelio kultūrinio gyvenimo puoselėtojus: Joną Klemerauską, jo žmoną Adelę, Emiliją Galvonaitę, Oną Vaitkevičienę ir kt. Kokia mokykla iškyla buvusių mokinių prisiminimuose? Architektas, visuomeninkas Žybartas Simonaitis (g. 1930-08-20 Juodžiūnų k.)  pasakoja, kad 1934-09-01 pirmą kartą pamatė medinį namą - ,,senąją mokyklą“, o kiek tolėliau – platų aukštą rūmą su salkomis ir stikliniais gonkais - ,,naująją“. Su seseria įėjo į ,,senąją mokyklą“ – į vieną dvigalio medinio namo galą - ,,klasę“ per visą namo plotį ir pamatė, kad klasė ,,pilna man dar nematytų keistų, juodai dažytų dviviečių mokyklinių suolų – stalų, sustatytų keliomis eilėmis po kelis. Kairėje klasės pusėje jau triukšmauja vėl susitikę po atostogų ketvirtokai ir ketvirtokės. Į jų būrį įsimaišo ir sesuo, palikdama mane vieną. Bet ko man bijoti, kai sesuo čia pat. Mes, pirmokėliai, dar nedrąsūs, vienas kito nepažįstam, mokyklos tvarkos nežinom, bet žiūrėdami į ketvirtokus, jau visi irgi suoluose. Išgirstam linksmą, ilgą mokyklos varpelio skambėjimą. Pirmąsyk. Jam nutilus prasiveria klasės durys ir įeina mokyklos vedėjas ir viena mokytoja. Nutyla ir atsistoja ketvirtokai, atsistojam ir mes. Vedėjas pasveikina visus su pirmąja mokslo metų diena ir paaiškina, jog šįmet šioje klasėje mus mokys ši mokytoja. Ir pirmokus, ir ketvirtokus. Vedėjui išėjus ji pasitiesia ant priekyje esančio mokytojos stalo mūsų sąrašus ir skaito paeiliui mūsų pavardes – tikrina, ar visi susirinkome. Mes turėjome atsistoti ir atsiliepti. Rimtų pamokų, pasak sesers tądien ir nebuvo. Ir vėl pasigirstant mokyklos varpeliui, mokytoja prašnekučiavo su ketvirtokais. Jos prašomi kiekvienas papasakojo, kaip praleido vasaros atostogas. Mums, pirmokėliams, buvo gana įdomu jų klausytis, bet greitai pabodo. Pradėjome tyliai, paskum ir garsiau kalbėtis, nes ilgai tyliai išsėdėti pasidėjus rankas ant suolų-stalų – o jie dar mūsų ūgiui didoki – buvo gana sunku. Todėl kažkuris, o vėliau jau ir keli panoro pažaisti – daryti ,,klep klep“. Varstant ant vyrių pritvirtintas atlenkiamas priekines stalų lenteles. Mokytoja griežtai paprašė tylos ir pasakė, jog žaisti galėsime tik po skambučių, per pertraukas. Po pertraukos tylėjo jau ketvirtokai. Mokytoja jiems kažką uždavė skaityti ar rašyti ir užsiėmė su mumis, pirmokais. Kiekvienas turėjome papasakoti apie save, savo tėvus, brolius, seseris. – Kiek atsimenu – berods, ką mes labiausiai mylime, kokius žaidimus žaidžiame ir kas mums labiausiai patinka. Aš buvau iš tyliųjų, kadangi buvau pats mažiausias, nes buvau pusantrų-pora metų jaunesnis už kitus. Todėl mokytoja pasodino mane pačiame priekyje, kur, berods, du ar trys priekiniai suolai buvo mažesni už kitus. Priekiniai suolai, atmenu, buvo ir bausmės vieta per pamokas triukšmaujantiems. O pats didžiausias ir veiksmingiausias neklaužados berniuko sugėdinimas buvo mokytojai paliepus persėsti tai pamokai ar visai dienai prie mergaitės. Jos būdavo klusnios, neprieštaraudavo. Man sėdėti priekiniame suole vienam netgi patiko, nes pabodus sėdėti mokytoja leisdavo išeiti iš suolo ir čia pat pasivaikščioti“. Mokytoja, poetė Eugenija Gurklytė - Didžiariekienė pasakojo, kad ,,1939 m. ,,mokslo metų pradžioje mus visus pasveikino mokyklos direktorius Klemerauskas. Mokinių daug. Penktosios klasės dvi – mergaičių ir berniukų po 30 mokinių. [...] Kiekvienoje pamokoje vis naujas mokytojas. Vedėją Klemerauską prisimenu kaip nuoširdų, rūpestingą žmogų. Jei sunegaluodavome, vedėjas paguldydavo savo kabinete, iškviesdavo felčerį Gižinsią, pranešdavo tėvams ir žiūrėdavo, kad saugiai galėtume grįžti į namus. Prisimenu dar mokytojus Kuncą, Trumpinę, Mikalauskienę. [...] Pertraukų metu didžiausia erzelynė. O viską tvarkė galingoji klasiokė Milda. Ji buvo mūsų klasės seniūnė. Iš visų išsiskyrė žymiai aukštesniu ūgiu, graži geltonkasė. Su ja greitai susidraugavau, nors aš buvau iš ,,biedniokų“, o ji malūniuko Strolios dukra. Jos tėvai turėjo malūną ir lentpjūvę Šimonyse. Ji moksleiviams ,,diktuodavo visas madas“ ir buvo berniukų ,,siaubas“. Žiemos metu per pertraukas vykdavo sniego karas ir kautynes, kaip visada vadovaujamos Mildos, laimėdavom mes, mergaitės. Ji buvo šauniausia mergaitė. Berniukai nedrįso mūsų įžeisti ar kitaip užgauti. Neapsieidavom ir be išdaigų“. Tikybos mokė aktyvus kultūrininkas, dramų kūrėjas ir jų statytojas, klebonas Jurgis Martinaitis. Genė Buzaitė - Tumienė prisiminė: ,,Klebonas Jurgis Martinaitis, matydamas plonai apsirengusias mergaites žiemos metu mokykloje, nupirkdavo šiltesnę palaidinukę ar suknutę. Į pamokas klasėn ateidavo ir su viršutiniu apsiaustu. Mane kviesdavo patraukti už rankovės, kad būtų lengviau nusirengti. Buvo storulis. Po to liepdavo kišti ranką į kišenę, kurioje būdavo vasarą – saldainis, žiemą – obuolys“. Mokiniai aktyviai dalyvavo įvairių būrelių veikloje. Prie Šimonių pradinės mokyklos Smetonos laikais veikė jaunųjų ūkininkų ratelis. Jam vadovavo mokytoja A. Trumpienė. Išugdytoji jaunuomenės karta siekė tolimesnių mokslų, dėjo tvirtus pilietinės valstybės pamatus.

Ypač skaudžiai palietė mokyklą istorinių sukrėtimų metas. 1941-06-14 į Sibiro tremtį buvo išvežti visi keturi mokytojai: Agnė Trumpinė (su vyru ir ketverių metukų dukra Dalia), Ona Kasevičienė (su septynmečiu sūnumi Vytautu, vyras buvo miręs), naujai atvykusi Elžbietos ir Klemenso Vaičiūnų (su trimis vaikais, mažiausioji dvejų metukų dukra Dalia sirgo, todėl liko Lietuvoje) šeima. Kartu ištremtos ir miškininko Stanislovo Štencelio, viršaičio Justino Matulionio, sekretoriaus Petro Skemundrio šeimos. Į tą patį vagoną pateko ir Subačiaus (prieš tai dirbęs Šimonyse) mokytojas Jonas Klemerauskas, žmona Adėlė ir vos kelių mėnesių dukrytė Regina. Tačiau gyvenimas negali sustoti - išvežtųjų mokytojų vietą užėmė kiti mokytojai. Gaigalių pradžios mokyklos mokytojas Kazimieras Šaulinskas  (Šaulys) (1908-01-26–1993-12-16), kilęs iš Juodžiūnų, tapo Šimonių pradžios mokyklos mokytojas ir vedėjas. 1944 m. K. Šaulinskas pasitraukė į Vakarus, gyveno ir mirė Australijoje (Adelaidėje). Visą gyvenimą rinko ir tyrinėjo tautosaką ir gimtąją tarmę, parašė ir išleido 2-jų tomų mokslinį dialektologijos veikalą ,,Juodžiūnų tarmė“. Jo bendradarbė Felicija Jakutytė  (g. 1914) Šimonių pradžios mokykloje mokytojavo 1941-1945, o 1945 m. tapo ir vedėja. Vėliau ji grįžo į gimtąjį Kupiškį ir dirbo Kupiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. Dabar F. Jakutytė - Kupiškio rajono Garbės pilietė, nusipelniusi mokytoja, kultūrininkė, knygos ,,Prisiminimai apie Kupiškio kraštą ir jo žmones“ (2002) autorė. Kartu su F. Jakutyte mokytojavo ir Leonas Andrijauskas. Šešių skyrių pradžios mokykla veikė ir karo metu.

Pokario metai ypač buvo sudėtingi. 1944 m. mokykla buvo nusiaubta. Likęs turtas buvo itin menkas. Vedėja Felicija Jakutytė išlikusiame dokumente Panevėžio apsk. Pradžios mokyklų inspektorei informavo: ,,Mokyklos namai nuo karo mažai tenukentėjo, tik trūksta vieno kito stiklo. Blogiau atrodo viduje. Spintos atplėštos. Išblaškyta ir sunaikinta mokyklos raštinė ir mokslo priemonės. Knygynėlio knygų beliko maždaug pusė. [...] Dabar mokykloje pilami grūdai. Mokinių skaičius apie 120. Jei mokiniai galėtų apsirūpinti drabužiais ir avalyne, jų skaičius žymiai padidėtų..!“. Kitame dokumente nurodoma, kad darbą pradžios mokykla pradėjo 1944 m. spalio 6 d., dirbo 4 mokytojai: Felicija Jakutytė (vedėja), Julija Pajarskaitė, Emilija Galvonaitė ir Leonas Andrijauskas. Iš 1945-09-20 pradžios mokyklos vedėjos Felicijos Jakutytės turto perdavimo-priėmimo akto naujam pradžios mokyklos vedėjui Leonui Andrijauskui matyti, kad mokyklos turto nepagausėjo. Po skurdžiu pradžios mokyklos stogu glaudėsi ir besisteigianti progimnazija.

1944 – 1949 m. m. greta pradinės mokyklos veikia keturių klasių progimnazija (dvi pamainos, klasėse po 30-35 mokinius). Šimonių progimnaziją kasmet papildydavo mokiniai, baigę aplinkinių mokyklų ketvirtąją klasę. Šimonių vidurinės mokyklos abiturientų klasės formavosi 1946, 1947, 1948 metais. Šių klasių pirmieji auklėtojai – Kazys Zulonas, Bronė Mažylytė ir Irena Christauskienė. Progimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Vladas Devindauskas – nuostabus Lietuvos istorijos dėstytojas. Jis Juodpėnuose palikęs savo šeimą (žmona buvo Juodpėnų pradžios mokyklos vedėja), atvyko vadovauti naujai mokyklai. Pasibaigus darbo savaitei, po darbų direktorius pėsčias per purvą ir sniegą traukdavo keliuku pas šeimą į Juodpėnus, o sekmadienio pavakare grįždavo – mokyklos antrame aukšte turėjo kambariuką. Ir taip iki 1949 m. pavasario, kai buvo priverstas palikti mokyklą. 1949 m. jis buvo įtartas ryšiais su partizanais ir turėjo pasitraukti iš NKVD akiračio bei Šimonių.

1950 metų pradinių klasių mokiniai

Senesni, daugiau patyrę mokytojai per karą ir pokario laikotarpiu buvo išblaškyti, todėl daugiausia mokytojai buvo jauni, tik neseniai baigę mokslus ar tebesimokantys, todėl kažko ypatingo išmokyti jie negalėjo. Rusų kalbą dėstė vaistininkė Medalinskienė. Matematiką dėstė tik ką baigęs vidurinę Balys Buzas. Geriausiai savo discipliną – istoriją – dėstė mokyklos direktorius V. Devindauskas, fizinį lavinimą – mokytoja B. Mažylytė.

Pirmoji abiturientų laida su mokytojais ir direktoriumi Vytautu Karuža 1955 m.

Po kelerių metų direktoriumi tapo Povilas Zulonas. Vėliau - Povilas Zulonas - ,,Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierius, pedagogas, aktorius, vaidinęs piršlio vaidmenį.

Atgijo ir meninė saviveikla, kai dramos būreliui pradėjo vadovauti devintos klasės auklėtoja Elvyra Januškaitė. Dramos būrelis vaidino ,,Žaldokynę“, ,,Atžalyną“, ,,Vyšnių sodą“ ir kt. kūrinius ne tik mokykloje, kultūros namuose, bet ir kitose mokyklose, kaimo klojimuose.

Paskutinė (46-oji) abiturientų laida išleista 2001 m. ir tais pačiais metais mokykla tapo pagrindine mokykla. Išleistos 47 abiturientų laidos (apie 680 mokinių), dirbo daugiau kaip 200 mokytojų.

1972 m. duris atvėrė naujoji mūrinė mokykla. (Atidarymo šventėje dalyvavo švietimo ministras M. Gentvilas.)

1977 m. pastatytas aštuonbutis, 1990 m. - naujas devynbutis, apie 1984 m. - mokyklos priestatas. 2001 m. gautas autobusiukas.

2001 m. metais mokykla tapo pagrindine mokykla. Mažėjant gimstamumui, mokinių skaičius mokykloje mažėja. Dirba mažai besikeičiantis mokytojų kolektyvas. Mokyklos vadovės: direktorė Laima Skėrienė (nuo 2002 m.), pavaduotoja ugdymui – Laima Šileikaitė (nuo 1986 m.). Mokyklos tarybos pirmininkė Rita Jurkštienė. Moksleivių parlamento pirmininkė Auksė Tučiutė. Mokykloje dirba 22 mokytojai: Tatjana Gromakova, Zita Jurgelionienė, Alma Senvaitienė, Genovaitė Šimėnaitė, Audra Tučiuvienė, Milda Kalvelienė, Laima Talačkienė, Lina Kilienė, Genovaitė Šukienė, Rita Jurkštienė, Eimutis Sarsevičius, Žanas Karvelis, Daiva Ubonytė, Gražina Graičiūnienė, Aušra Mykolaitienė, Valdas Skliaustys, Kristina Kozmanaitė, Valė Lapienienė. Dvi pedagogės – buvusios mokyklos auklėtinės (logopedė Gražina Graičiūnienė ir pradinių klasių mokytoja Alma Senvaitienė).

Mokykloje ugdymas organizuojamas įvairiomis kryptimis: pamokos, popamokinė veikla, projektai, pažintinės ekskursijos. Ugdymo planas sudaromas bendradarbiaujant mokytojams, mokiniams, administracijai. Mokiniai pasirenka dalykus (informacinių technologijų, gimtinės pažinimo), modulius.   Visi būreliai sudaromi atsižvelgiant į mokinių poreikius. Tėvai parenka pirmąją ir antrąją užsienio kalbą (pirmoji užsienio kalba – anglų kalba, antroji – rusų kalba), ankstyvąjį užsienio kalbų, dorinio ugdymo mokymąsi. Mokiniai aktyviai ir sėkmingai dalyvauja įvairiose rajono, apskrities, respublikinėse olimpiadose, konkursuose, varžybose.

Plėtojamos mokyklos tradicijos (valstybinių švenčių paminėjimai, penktokų krikštynos, Mokytojų diena, kalėdiniai karnavalai, Užgavėnės, dešimtokų šimtadienis, Kaziuko mugė, Motinos diena, Paskutinio skambučio šventė).

2010 m. sukurta atributika (vėliava ir himnas), kuriamas muziejus.

Atnaujinamos mokyklos patalpos: 2002 m. pertvarkyta valgykla, atnaujintas interjeras.  2002 m. įrengta kompiuterių klasė, kompiuterizuota skaitykla.

• < Ankstesnis
• Kitas >